„Kai pirkome seną sodybą prie Anykščių, atrodė – romantika. Senos obelys, girgždančios grindys, molinė krosnis. Bet kai nuplėšėme linoleumą, vaizdas buvo nebe toks poetiškas. Grindys ištrupėjusios, šaltos, vietomis – tiesiog duobės. Tada ir pradėjome galvoti apie grindų plyteles. Bet kokias rinktis? O gal kadaise Lietuvoje viskas buvo daroma paprasčiau?“ – taip savo istoriją pradėjo Tomas iš Anykščių.
Jis pasakojo, kad ieškodamas informacijos apie šiuolaikines plyteles grindims netikėtai pasinėrė į istoriją. Pasirodo, Lietuvoje grindų dangos tradicijos – gilios ir įdomios. O kai kur net labai išradingos.
Kaip viskas prasidėjo?
Molinės plytelės – iš žemės po kojomis
Senovėje Lietuvoje viskas prasidėjo nuo molio. Paprasto, vietinio, iškastinio molio. Jo netrūko nei Aukštaitijoje, nei Žemaitijoje. Ūkininkai ar amatininkai patys kasdavo molį, minkydavo jį su vandeniu, formuodavo stačiakampes ar kvadratines plyteles ir džiovindavo saulėje.
Ar jos buvo tobulos? Tikrai ne. Kreivos, nevienodo storio. Bet tvirtos. O svarbiausia – savos.
Vėliau plytelės būdavo degamos krosnyse. Dažnai tose pačiose, kur kepdavo duoną. Temperatūra ne visada būdavo ideali, todėl vienos plytelės gaudavosi tamsesnės, kitos šviesesnės. Bet būtent tas netolygumas šiandien laikomas žavesiu.
Tokios grindų plytelės dažniausiai būdavo naudojamos dvaruose, bažnyčiose ar turtingesnių miestiečių namuose. Paprastesnėse sodybose ilgai dominavo medinės grindys.
Tarpukario fabrikai – naujas etapas
Situacija pradėjo keistis XX amžiaus pradžioje. Ypač tarpukariu, kai Lietuva stipriai modernizavosi. Miestuose, tokiuose kaip Kaunas ar Šiauliai, pradėjo veikti pirmieji keramikos cechai.
Čia plytelės grindims jau buvo gaminamos pramoniniu būdu. Molio masė buvo ruošiama specialiose maišyklėse. Formos – vienodos. Paviršius – lygesnis. Atsirado glazūravimas.
Glazūra – tikra revoliucija. Ji suteikė ne tik spalvą, bet ir apsaugą nuo drėgmės. Tai reiškė, kad plytelės galėjo būti naudojamos virtuvėse, prieškambariuose, net visuomeniniuose pastatuose.
Ar jos buvo pigios? Ne visiems. Bet prestižinės – tikrai taip.
Sovietmečio masinė gamyba
Po karo viskas pasikeitė. Prasidėjo masinė statyba. Daugiabučiai, mokyklos, ligoninės. Reikėjo daug ir greitai. Kokybė? Kartais nukentėdavo.
Sovietmečiu grindų plytelės dažniausiai buvo pilkų ar rusvų atspalvių. Dizainas – paprastas. Funkcionalumas – svarbiausia. Plytelės grindims buvo gaminamos dideliais kiekiais, naudojant standartizuotas formas ir presavimo technologijas.
Gamybos procesas tapo griežtai reglamentuotas. Molio sudėtis, degimo temperatūra, matmenys – viskas pagal normas. Individualumo mažiau. Bet atsparumo – daugiau.
Įdomu tai, kad nemažai tų laikų plytelių iki šiol galima rasti senesniuose daugiabučiuose. Ir jos dar tarnauja.
Šiuolaikinė Lietuva – tradicija susitinka su technologijomis
Atkūrus nepriklausomybę, rinka atsivėrė. Į Lietuvą pradėjo plūsti itališkos, ispaniškos plytelės. Konkurencija išaugo. Vietiniams gamintojams teko prisitaikyti.
Šiandien grindų plytelės Lietuvoje gaminamos naudojant pažangias technologijas. Kompiuterizuotas dizainas. Skaitmeninis raštų spausdinimas. Aukštos temperatūros degimo krosnys.
Tačiau esmė išliko ta pati – molis, vanduo, ugnis.
Ar lietuviai vertina vietinę produkciją? Taip. Ypač tie, kurie ieško kokybės ir nori palaikyti vietos verslą. Plytelės grindims dabar gali imituoti medį, akmenį, betoną. Bet jų širdis – ta pati, kaip ir prieš šimtą metų.
Ką suprato Tomas?
Tomas iš Anykščių ilgai svarstė. Ar rinktis modernias, blizgias plyteles? O gal ieškoti kažko su istorija?
Galiausiai jis pasirinko lietuviško gamintojo grindų plyteles, primenančias seną degto molio faktūrą. Šiltos spalvos. Šiek tiek netobulos. Bet gyvos.
„Kai jas paklojome, namas tarsi atsiduso“, – juokėsi jis. – „Dingo šaltis. Dingo tas tuštumos jausmas. Atrodo, kad grindys turi savo istoriją.“
Ir galbūt tai svarbiausia? Ne tik medžiaga. Ne tik technologija. O jausmas, kad po kojomis – tvirtas pagrindas. Lietuviškas. Iš mūsų žemės.
Namas Anykščiuose dabar jaukus. O Tomas sako, kad kiekvieną rytą basomis eidamas per naujas plyteles grindims prisimena – kartais sprendimo reikia ieškoti ne tik parduotuvėje. Kartais atsakymas slypi istorijoje.
